kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Vienažindys


Antanas Vienažindys (1841–1892) – XIX a. antrosios pusės lietuvių poetas, išgarsėjęs eilėraščiais, primenančiais liaudies dainas. Taip pat garsėjo dvasininkui nebūdingu ekspresyvumu, veržlumu, gal net ekscentriškumu. Gyvas būdamas beveik nežinotas kaip poetas, išskyrus gyventas apylinkes. Kai kurie ir iki šių dienų nežino, kad žymios, liaudies palikimu laikomos dainos yra rašytos Vienažindžio. Pavyzdžiui, daina „Linksminkimos, linksminkimos, / Pakol jauni ėsma – / Nebus laiko mums linksmintis, / Kada pasenėsma [...]“ arba daina virtęs eilėraštis: „Pasakykai, panytėle, / Ar tu mane myli? / Kiek jau kartų tave klausiau, / O tujen vis tyli!..“
Gimė Vienažindys 1841 m. rugsėjo 26 d. (senuoju stiliumi – 14 d.) Zarasų apskrityje, Anapolyje (dab. Rokiškio rajonas). Dokumentuose randama ne tik Vienažindžio, bet ir sulenkinta Vienožinskio pavardė. Į mokslus jį ir jo brolius išleido gerai besivertęs patėvis Justinas Stauskas. Panevėžio bajorų mokyklą Vienažindys pradėjo lankyti 1856 m., 1861 m. gavo penkių klasių baigimo pažymėjimą. Tais pačiais metais priimtas į Žemaičių kunigų seminariją, jau 1865 m. įšventintas į kunigus. Kunigavo Šiaulėnuose, Krinčine. Dėl gyvo, paprasto bendravimo, pagaulių pamokslų jis buvo labai mėgstamas parapijiečių. Ši įdomi ir spalvinga asmenybė nepaisė įvairių hierarchinių santykių modelių, kunigavimo metais palaikė draugiškus santykius su paprastais žmonėmis, visuomet skatindavo juos dainuoti, kurti, džiaugtis jaunyste. Dėl tokio atvirumo ir pasaulietiškumo bei polinkio išgerti kartu su parapijiečiais bažnytinės vyresnybės buvo neretai kilnojamas į skirtingas vietas, prastesnes parapijas (Breslauja, Laižuva). Tuo Vienažindys primena vėliau gyvenusį Juozą Tumą-Vaižgantą – vieną pirmųjų ėmusių rinkti medžiagą apie po mirties beveik užmirštą poetą.
Beveik visas autentiškas Vienažindžio poetinis palikimas sukauptas rinkinyje
Dainos lietuvninko žemaičiuose, parengtame paties poeto Laižuvoje (rinkinyje yra 26 eilėraščiai). Šio rinkinio autografas – „Parašė Vienužis, / Pakuršėj prisigūžęs“. Kiti į rinkinėlį nepatekę tekstai tik priskiriami poetui, bet jų autorystės paliudijimų trūksta (sutariama dėl aštuonių iš poeto artimųjų gautų eilėraščių autorystės). Be to, Vienažindžiui būdavo priskiriama ne jo kūrinių, liaudies dainų. Dar autoriui gyvam esant, kai kurie spaudoje pasirodę jo eilėraščiai buvo ne tik be pavardės ar slapyvardžio, bet galbūt publikuoti ir be paties autoriaus žinios.
Didžioji išlikusios Vienažindžio poezijos dalis parašyta jaunystėje. Ankstyvoji, seminarijos metais kurta poezija rašyta egzotišku būdu: poetas eiliuodavo pasislėpęs spintoje. Pats pasakoja, kad spintoje patirdavo sukrečiančių dvasinių išgyvenimų („Iš kiekvieno tokio lindėjimo spintoje išsinešdavau naują sugalvotą dainą“). Dominuojančios temos – meilė, jaunystės grožis, veržlumas. Meilė Vienažindžio poezijoje vaizduojama dvejopai. Ankstyvesnėje poezijoje – jausmų teikiamas džiaugsmas, šviesa („Prašvito dūšioj šviesybė, / Laimių saulė užtekėjo, / O raskažis ir linksmybė / Kaip iš verdenės tekėjo“). Vėlyvesniuose eilėraščiuose džiugesį keičia skausmingas meilės ilgesys, nusivylimas („Tad saldžiai užmigčiau, galva pailsėtų – / Gal ir mano širdis taip jau nebskaudėtų?..“, „Kas suskaitys skausmus ir ašaras mano! / Gal jau ir daugel metų perkentėjau?!“). Garsus yra paskutinis Vienažindžio rinkinio eilėraštis, kuriame lyrinis subjektas vaizduojamas kaip visai praradęs viltį: „Ar šimtas metų, ar viena diena / Dar reiks gyventi ant svieto – man vis tiek pat! Man vis tiek pat! / Man vis tiek pat! Man vis tiek pat!..“ („Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo“).
Neretai požiūrio į meilę ir nuotaikos pokytis autoriaus poezijoje tiesiogiai siejamas su Vienažindžio biografija. Jis turėjęs mylimąją Rožę Stauskaitę, kuri po 1863 m. sukilimo ištremta. Apie meilę Stauskaitei daug išlikusių duomenų neturime, bet tradiciškai manoma, kad ir poetinė potencija radosi dėl dvasinės traukos, emocinių meilės išgyvenimų, išsiskyrimo su idealizuota jaunute mergaite (1863-iaisiais jai tebuvo 17 metų). Sykiu ir poezija pasiūlo tokių interpretacijos galimybių – pabrėžiama, kad eilėraštis randasi iš skausmo, netekties: „Rokuodams dejuodams išmokau dainuoti, / Kaip miško gegutė iš skausmo kukuoti.“
Vienažindžio poezija svarbi savo lyriškumu, dainiškumu. Jis išsiskiria iš kitų to paties laikotarpio poetų eilėraščių individualaus lyrinio subjekto ir jo vidinių išgyvenimų vaizdavimu, estetišku jausmų pateikimu. Jo amžininkų eilės lietuvių kalba neretai turėjo aiškų tikslą: budinti lietuvių tautinę savimonę, skleisti pasipriešinimo valdžiai idėjas. O Vienažindžio kone folkloriški tekstai neturi tokio angažuotumo, bet būtent dėl to vertintini kaip tiesiogiai prisidėję prie lietuvių lyrikos raidos. Su politinėmis ar istorinėmis realijomis susijęs nebent kai kuriuose eilėraščiuose ryškus brolių ilgesys. Jie, po sukilimo ištremti į kitus kraštus, negali grįžti į tėvynę: „Mums paskirta pažadėta / Tulžis dėl gėrimo / Ir lig grabo nešt uždėta / Pančiai ištrėmimo!..“ („Oi tu sakal sakalėli“). Taip pat pasitaiko ir valdiškos neteisybės motyvas („Aštrūs valdžios peiliai širdį man pervėrė / Ir sunkį lenciūgą ant kaklo užnėrė“), tačiau skausmas čia individualizuotas, patirtys subjektyvios, nėra to laikmečio tekstams būdingo tapatinimosi su bendruomene.
Poeto eilėse itin gausu folklorinių įvaizdžių, siužetų, simbolikos: „Oi tu sakal paukštužėli, / Tu toli lekioji...“, „Kodėl gi ieško pilkoji bitelė / Žydinčio medžio, kvepiančio kvietkelio?“, „Žydžia man lelijos, žydžia panavijos, / Žydžia ir jurginai, ir jokūbėliai“, „Pabalnokit man žirgelį, / Pabalnokit juodbėrėlį“, „Karvelėli paukštužėli, / Ko gi tu burkuoji?“ ir t. t. Vienažindžio poetinei kalbai būdinga ir folklorinės poezijos kompozicija: pasikartojančios eilutės, anaforinis kalbėjimas. Deminutyvų gausa, žmonių ir augalų paralelizmas, pasikartojimai, gausūs palyginimai tarp žmogiškojo gyvenimo ir gamtos raidos ciklų taip pat perimti iš folkloro. Tačiau negalime sakyti, kad Vienažindys „kūrė folklorą“. Jo poeziją paveikusios ir tuometės literatūros tendencijos, jis buvo apsiskaitęs – daugiausiai pasisėmęs iš rusų ir lenkų romansų (sentimentalumas).
Galime manyti, kad Vienažindžio poezija kartais buvo ir rašoma kaip dainuojamoji. Savo tekstus poetas taip pat laikė dainomis, rašė: „Oi dainos dainelės, jūs mano patieka!“, „Dainos mano, sparnai mano, lėkit!..“, „Mano laimė – visa laimė! – kad dainas dainuoju“, ir pan. Nors reikia pabrėžti, kad tuometiniame kontekste eiles vadinti dainomis, o poetus dainiais buvo tikrai įprasta. Vienažindžio jaunystės eilėraščiai sklido nuorašais, buvo paties poeto platinami, dainuojami, todėl skirtis tarp dainos ir eilėraščio čia labai menka.
Vienažindys mirė nuo vėžio 1892 m. rugpjūčio 29 d. Kaip apibendrina Paulius Subačius, „ilgesio ir nerimo pritvinkusios poeto meilės giesmės tapo autentiškos poetinės intymumo raiškos precedentu“. Taigi Vienažindys neretai laikomas vienu pirmųjų intymiosios lietuvių lyrikos, subjektyviosios poezijos kūrėjų.

Aistė Kučinskienė



Antanas Vienažindys. Poezija.Vaižgantas. Vienužio reikšmė literatūrai.Kostas Aleksynas. Antanas Vienažindys.Paulius Subačius. Antanas Vienažindys 1841-1892 .Antanas Vienažindys.A. Vienažindys. 23-ioji daina.A. Vienažindys. Daina.

Ar žinote, kad...